Aš visiškai neieškojau meilės. Tai man buvo paskutinėje vietoje, nes mačiau ką meilė gali blogo padaryti.

Planavau tik susitvarkyti savo gyvenimą, gyventi viena, pažaboti savo nedrąsumą. Bet kaip sakoma žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

Prieš maždaug du su puse metų naktį prieš mano gimtadienį susapnavau ryškų sapną. Mačiau jame kažkokį vyrą. Vėliau net pamiršau, nes turėjau problemų. Buvusi visiškai sveika aš staiga susirgau neaišku kuo. Tik po daugybės laiko supratau, kad tai ne liga, o pabudimas. Kitaip tariant, liepsnos dvynių "santykių pradžia". Nežinau kodėl atsidūriau tokioje kelionėje. Bet žinau, kad tai bus pats sunkiausias mano gyvenimo išbandymas.

Dabar žinau, kas vyras iš sapno ir sakau "telepatiškai", kad jis man nerūpi. Dėl to, kad meilės visiškai nelaukiau, tik kūriau apie ją eiles. Ir dabar nejaučiu tos rožinės meilės. Čia kažkas kitokio. Reikalingo dvasiniam augimui. Tik dėl to dvasingesnė ir labiau tikinti netapsiu.

Aš tikrai nepažįstu savo liepsnos dvynio, bet ji įsivaizduoju kaip patį blogiausią vyrą pasaulyje. Net jeigu yra priešingai... Na aš šito nežinau, nors truputį su juo susirašinėjau ir man jis pasirodė malonus. Kitoks nei kiti nepažįstamieji. Žinoma mus skiria kalbos barjeras (korejiečių kalbos nemoku), kokie tris metai (tiek jis už mane vyresnis) ir tai, kad nežinau ko tikėtis iš to Kai. 

Kartais manau, kad užteks pasakyti paleidžiu tave ir įvyks kažkoks stebuklas. Atsibusiu iš keisto sapno ir viskas bus kaip ankščiau. Bet jis vis dar mano mintyse. 

Man taip reikėjo išlieti savo mintis čia. 🙂