Apėmė klausantis Onewe "Icarus" dainą kažkoks keistas jausmas. Kažkodėl užsinorėjau pabandyti truputį "pritarti" dainininkams. Man buvo smagu, bet tos grupės naujas leidimas man per greitas. Žinoma čia joks pasiekimas bandyti dainuoti truputį daugiau nei šnabždesiu, bet man tai daug. Ir buvo smagu ir tuo mėgavausi, bet reikėtų rasti ką nors lėtesnio savo kalba. Taip aš tikrai norėčiau pralaužti nusistatymą ir dainuoti. Man nesvarbu, kad mano balsas tikriausiai siaubingas, bet noriu sunaikinti tą baimę. Būtų geriau jeigu niekas nepričiuptų, nes būtų velniškai gėda, nes realiai aš net į taktą nepataikyčiau. Net nežinau, kodėl čia lieju mintis, bet tos akimirkos buvo magiškos, nes savo liepsnos dvynio net negirdėjau. Noriu pakartoti tokias akimirkas kuo dažniau, kad įprastai prie savo balso skambesio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą