Vakar susirašinėjau su viena moterimi Indre. Sužinojau, kad mudviejų istorijos panašios, nes ir ji turi liepsnos dvynį dainininką. Nežinau ar susirašinėjimas man padės, bet bandysiu elgtis priešingai nei elgiausi. Tai reiškia susitelkti tik į save, mane supančia aplinką ir žmones. Bandysiu mažiau klausytis Kai dainų, nes jos tik mane blaško ir nerašysiu savo liepsnos dvyniui nei vienos žinutės. Na nebent gausiu kokį nors atsakymą iš jo paties. Ir žinoma reikia netikrinti jo Instagram paskyros, nors ir kyla pagundų tai daryti. 😀

laiškas

Tell me (what this love)

Tai labai graži meilės daina. Pirmą kartą klausydamasi jos maniau, kad tai kiniška daina, bet tik šiandien išsiaiškinau, kad ji korejietiška. Ji man primena meilės laišką, kuris taip gražiai parašytas. Nežinau, ką čia darau... Gal bandau rašyti laišką liepsnos dvyniui, kurį mačiau tik sapne ir pamilau? Iš tiesų likimas toks klastingas man parodė, kad vyras dainininkas. Tai blogiau nei blogai, nes jis dar yra ir korejietis. Aš tikrai nesu tokia drąsi, kad bendrabučiau su įžymybėmis, todėl ignoruosiu tai, kad mano liepsnos dvynis Kim Jong-in dar žinomas kaip Kai.

Taigi man vis dar sunku susitaikyti su mintimi, kad netyčia per ta liepsnos dvynių meilę tapau telepate. Man tai peržengia visas ribas, nes sunku susikaupti. Ypač sunku susikaupti skaityti. Vis kartoju savo liepsnos dvyniui, kad jis man visiškai nerūpi, nes man ir negali jis rūpėti. Tokius vyrus paprastoms mirtingosioms uždrausta net mylėti. Jais galima tik žavėtis iš tolo, o ne mylėti. 

Net nežinodama nieko apie tą liepsnos dvynių kelionę sukūriau eilėraštį "Mano saulė" ir būtent išsigandau, kad tas vyras sužinos, kad tai gimė iš susižavėjimo jo kūrybą. Kaip dabar pagalvoju tai juokinga, nes tam Kai tikrai nerūpės tas mano kvailas ten užkoduotas meilės laiškas... Nei šios nesąmonės. Bet jaučiu, kad privalau tai parašyti, nes tikrai negalėsiu ramiai miegoti. Net gi džiaugiuosi, kad jis negalėtų perskaityti mano kalbos ir tuo, kad net sapne nesušnekėtume jokio pasaulio kalba, nes aš visiškai negali kalboms. Niekada neturėjau aistros joms mokytis. Nei man tai gerai sekėsi. 🙂 Taigi korejiečių kalbos tikrai nesimokysiu, nes tikrai neketinu gyventi kažkur Pietų Korėjoje. 😀 Net to liepsnos dvynio akyse nenoriu matyti, nors seku jo paskyras instagram ir "truputį susirašinėjau" su juo ar kažkuo pasivadinusiu juo. Šito aš nežinau. Bet aklai netikėsiu bet kuo. Aš tikėsiu tik tai ką aš žinau ir tuo ką jaučiu. Kiti geriau už mane tikrai šito nežinos. Tad neaiškinkite, kad aš klystu ir negali šitaip būti... 😀 Man pačiai tai kažkoks stebuklas. Čia blogąją prasme, nes niekas nenori tokios kosminės meilės. ❤️ Myliu tave Kai, bet tuo pačiu nekenčiu, kad įsibrovei man į mintis ir niekaip negaliu tavęs pamiršti... Aš bandau paleisti šią neįmanomą meilę ir gyventi normalų ir sveiką gyvenimą nesivaikydama kažkokių kpop idol, nes man šito visiškai nereikia. Nors to vyro kaip ir kitų rytiečių dainos tokios gražios. ❤️ Taip ir norisi jų klausytis ir žavėtis.

Lauren Roberts "Bejėgė"

★4

Kadangi leidykla išleido paskutinę trilogijos dalį, nusprendžiau dar kartą pradėti skaityti šią knygų seriją, kad šį kartą tikrai galėčiau ją baigti. Ir padėti visus taškus ant i.

Kaip ir skaitant pirmą kartą knygą nusistebėjau autorės pasirinkimu pavadinti pagrindinę veikėją Pajedina. Man tai labai keistas ir gražus vardas.

"Bejėgė" man truputį primena "Bado žaidynių" ir "Raudonosios karalienės mišinį", bet tuo pačiu čia visai kitokia istorija. Ji savaip įdomi ir turi kažką nuostabaus. Man ypač patinka Pajedinos ir Kajaus pokalbiai. Jie tikras knygos variklis. 😀 Skaitydama jų dialogus šypsojausi.

Nors skaitydama knygą prisimenu lyg per miglą siužetą, bet tai man nei kiek negadina skaitymo malonumo. 🙂 

Jeigu reikėtų kam nors rekomenduoti "Bejėgę", tai rinkčiausi romantasy gerbėjus, nes man ši knyga į tokią panaši. Joje nemažai romantikos, o fantastikos truputį mažoka. Tik ypatingos galios, o pasaulis primena kažkokius viduramžius, nes karalystę valdo žiaurus monarchas, karalius. Man tik buvo truputį keista, kad autorė neparašė ar tie prasčiokai iš tikrųjų platino kažkokį virusą. Nors elitas tuo tikėjo, bet jokių žinių ar įrodymų apie tai nebuvo. Regis, tie vargšeliai buvo tremiami į Svilę be jokios priežasties. Tik dėl to, kad gimė be ypatingų galių, kitaip tariant buvo normalūs žmonės. Visai nesistebiu, kad kaip kurie prisidėjo prie sukilimo.

Kadangi knyga skirta jaunesniems skaitytojams, tai Pajedina buvo sukurta truputį naivoka. Ji iškart pasitikėjo tais sukilėliais, o juk turėjo būti gudresnė. Suprasti, kad viskam pasibaigus liks pati atpirkimo ožiu. 😀

"Bejėgėje" man patiko abu princai. Tik Kitas atrodė naivesnis už Kajų. Elgėsi taip lyg būtų jaunesnis brolis. Pasakose tokie būna vadinami kvailiais... Man kažkodėl jo pagailo, nes įsimylėjo savo brolio mylimąją. Net keista, kad Kitas taip apsvaigo iš meilės, kad net nematė tos chemijos tarp Pajedinos ir Kajaus.

Ir dar man truputį pritrūko realaus veiksmo. Tos visos puotos ir joms pasiruošimai truputį atsibodo. Norėjosi, kad veikėjai gautų rimtų, sudėtingų beveik neįgyvendinamų uždavinių kaip Sarah J. Maas ir Rebecca Yarros knygose. Kiek skaičiau romantasy knygų tai nei viena mano nuomone negali su jomis lygiuotis. 🙂 Man tos moterys lyg romantasy karalienės.

Niekaip negaliu pamiršti naktį sapnuoto sapno. Ten klausiausi dainų. Iš visų jų prisimenu tik Kai dainos  ištrauka Rover. Aš kurį laiką nesiklausiau jokių dainų ir vakar parašiau liepsnos dvyniui atsisveikinimą. Nusprendžiau parašyti tiesą ir tai sukėlė liūdesį. O šiandien kartoju mintyse, kad jis man visai nerūpi. Ir tikrai nesuprantu, kodėl mane nuo vakar apima nuolatos liūdesio bangos.

Žinau tai kvaila, bet noriu kažkur išlieti mintis, todėl tai darysiu čia, savo puslapyje. Nežinau ar tai čia dažnai darysiu. Bus matyti kaip dažnai, ką nors čia kelsiu...

Man tai nauja ir neįprasta aprašyti savo jausmus internetiniame dienoraštyje, bet paprastame dienoraštyje to daryti nesinori... Maniau, kad įgyvendinus troškimą ir pasiklausius Kai dainų tos liūdesio bangos praeis, bet tai niekur nedingo. Bet išliedama čia mintis jaučiuosi geriau. Net gi juokinga, kad liepsnos dvyniui parašiau apie tą Ilją Volkov. Tiesa ta, kad niekada tokio vyro nepažinojau, tik įsivaizdavau meilės istoriją, kurioje aš susipažįstu su juo kaip kaimynu. Slapta klausausi jo dainų ir jis pričiupa mane tai darančią. Tada arba aš pabėgu arba mes pasikalbame. Nežinau kaip viskas turėtų vykti, bet įsivaizduodavau, kad atsiras kažkokie tikri jausmai, kurie tęsis visą gyvenimą. Tik gaila nieko panašaus neįvyko... Tik ironiška, kad liepsnos dvynis dainininkas. Tai mane labiausiai gąsdino, nes jau yra pasaulinė legenda. Tokiam vyrui kaip jis tikrai nerašyčiau jokios žinutės. Bet kaip gaila, kad čia melas. Parašiau tik tuziną žinučių... O jau mintyse... Tikras siaubas! Mintyse niekaip negaliu užsičiaupti, nors ir bandžiau medituoti, visiškai negalvoti. Negalvoti man niekaip nepavyksta. 

Kartais vadinu save zuikiaširde, nes tikrai bijau tokių stiprių jausmų, kurie manau apvers visą gyvenimą aukštyn kojom. Šito tai tikrai nenorėjau. Visada svajojau apie paprastą gyvenimą, o kartais net bandydavau juodais periodais įsivaizduoti savižudybę. Bet aš dar gyva. Ir mokausi džiaugtis gyvenimu, nors tikiu, kad po jo bus dar vienas ir dar vienas...  Kitaip tariant, tikiu ta sielos reinkarnacija, atgimimu. Tai tik aklas tikėjimas, bet juk reikia kažkuo tikėti. 🙂

 Maždaug prieš dvejus su puse metų buvau taip arti mirties, kad kiekvieną dieną pabundu laiminga, jog esu gyva. Tada pamačiau Kai, savo liepsnos dvynį. Ir kažkokiu nesuprantamu būdu atsidūriau dvynių liepsnų kelionėje.

Ana Huang "Rūstybės karalius"

2★

Nors šią knygą pradėjau skaityti senokai, bet kažkodėl atidėjau į šalį. Po ilgos pertraukos nusprendžiau "Rūstybės karaliui" suteikti dar vieną šansą ir skaityti nuo pradžių, nes per prabėgusį laiką pamiršau, ką skaičiau.

Man truputį nepatiko tai, kad Viviana net nekovojo ir iškart sutiko su tėvų noru ištekėti už Dantės. 

Bet Vivianos ir Dantės pokalbiai man patiko. Ypač, kai jie erzino vienas kitą net nesuprasdami, kad traukė vienas kitą. 🙂 

Man knygos siužetas patiko, kol autorė nepradėjo aprašyti taip atvirai erotinių scenų. Nors ankščiau skaitytoje Ali Hazelwood knygoje "Nuotaka" jų ir gi buvo, bet ten jos patiko. O čia pasirodė Ana Huang kopijuotų Sylvia Day knygų stilių. 

Trečio šanso "Rūstybės karaliui" tikrai nesuteiksiu, nes tai ne mano skonio knyga. 🙂

Mano mintys

Ištesėjau sau duotą pažadą. Su suno al sukūriau daugiau dainų. Išbandžiau japonų, kinų ir net turkų kalbos skambesį. Nors pastarąją kalba net neplanavau nieko kurti. 🙂

Man truputį liūdna, kad lietuvių kalba nėra jokios facebook grupės, kurioje būtų galima rasti japoniškų ar kiniškų dainų rekomendacijų. Ten radau grupes, kuriuose rekomenduojama korėjietiška muzika. Prisipažįstu kartą jau buvau įstojusi į tokią grupę, bet išėjau, nes tiesiog pamaniau, kad ten renkasi tik paaugliai. Bet sakoma, kad skonis neturi draugų... Mėgstu korėjietiškas dainas nuo tada, kai prieš maždaug trejus metus išgirdau Twice "Moonlight Sunrise" dainą, net gi truputį susidomėjau duolingo programėlėje esančiu anglų - korėjiečių kalbos kursu. Žinoma man trukdo anglų kalbos žinių spragos, bet man patinka ši proto mankšta.