Žinau tai kvaila, bet noriu kažkur išlieti mintis, todėl tai darysiu čia, savo puslapyje. Nežinau ar tai čia dažnai darysiu. Bus matyti kaip dažnai, ką nors čia kelsiu...
Man tai nauja ir neįprasta aprašyti savo jausmus internetiniame dienoraštyje, bet paprastame dienoraštyje to daryti nesinori... Maniau, kad įgyvendinus troškimą ir pasiklausius Kai dainų tos liūdesio bangos praeis, bet tai niekur nedingo. Bet išliedama čia mintis jaučiuosi geriau. Net gi juokinga, kad liepsnos dvyniui parašiau apie tą Ilją Volkov. Tiesa ta, kad niekada tokio vyro nepažinojau, tik įsivaizdavau meilės istoriją, kurioje aš susipažįstu su juo kaip kaimynu. Slapta klausausi jo dainų ir jis pričiupa mane tai darančią. Tada arba aš pabėgu arba mes pasikalbame. Nežinau kaip viskas turėtų vykti, bet įsivaizduodavau, kad atsiras kažkokie tikri jausmai, kurie tęsis visą gyvenimą. Tik gaila nieko panašaus neįvyko... Tik ironiška, kad liepsnos dvynis dainininkas. Tai mane labiausiai gąsdino, nes jau yra pasaulinė legenda. Tokiam vyrui kaip jis tikrai nerašyčiau jokios žinutės. Bet kaip gaila, kad čia melas. Parašiau tik tuziną žinučių... O jau mintyse... Tikras siaubas! Mintyse niekaip negaliu užsičiaupti, nors ir bandžiau medituoti, visiškai negalvoti. Negalvoti man niekaip nepavyksta.
Kartais vadinu save zuikiaširde, nes tikrai bijau tokių stiprių jausmų, kurie manau apvers visą gyvenimą aukštyn kojom. Šito tai tikrai nenorėjau. Visada svajojau apie paprastą gyvenimą, o kartais net bandydavau juodais periodais įsivaizduoti savižudybę. Bet aš dar gyva. Ir mokausi džiaugtis gyvenimu, nors tikiu, kad po jo bus dar vienas ir dar vienas... Kitaip tariant, tikiu ta sielos reinkarnacija, atgimimu. Tai tik aklas tikėjimas, bet juk reikia kažkuo tikėti. 🙂
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą