Džiugi akimirka

Apėmė klausantis Onewe "Icarus" dainą kažkoks keistas jausmas. Kažkodėl užsinorėjau pabandyti truputį "pritarti" dainininkams. Man buvo smagu, bet tos grupės naujas leidimas man per greitas. Žinoma čia joks pasiekimas bandyti dainuoti truputį daugiau nei šnabždesiu, bet man tai daug. Ir buvo smagu ir tuo mėgavausi, bet reikėtų rasti ką nors lėtesnio savo kalba. Taip aš tikrai norėčiau pralaužti nusistatymą ir dainuoti. Man nesvarbu, kad mano balsas tikriausiai siaubingas, bet noriu sunaikinti tą baimę. Būtų geriau jeigu niekas nepričiuptų, nes būtų velniškai gėda, nes realiai aš net į taktą nepataikyčiau. Net nežinau, kodėl čia lieju mintis, bet tos akimirkos buvo magiškos, nes savo liepsnos dvynio net negirdėjau. Noriu pakartoti tokias akimirkas kuo dažniau, kad įprastai prie savo balso skambesio.

Regis, buvau netinkamą laiką miegoti. Buvau tokia pavargusi, kad iš ryto užsnūdau. Sapnavau save save nematomą. Mačiau ugnies efektus, girdėjau labai stiprią telepatiją. Girdėjau sakantį liepsnos dvynį: "aš tave mačiau". Jaučiau jo prisilietimus... Dar prisimenu tarpe tarp sapno ir realybės girdėjau dainos "Rover" Kai fragmentą.

Su liepsnos dvyniu pokalbio nenupasakosiu, nes pusę jo pamiršau. Tik tą ugnies efektą palyginau: "Visai kaip ugnis." Panašiai kaip Josefas iš "Hipnotizuotojo" Lars Kepler knygos per tą hipnozę. Galbūt košmaras susijęs su knyga.

Dabar naktį bijosiu miegoti. Ar ryte kada nors pasnausti. 🙂

Calle Harth "Gyvsidabris"

★4

Po nesėkmingo praeitos knygos skaitymo nusprendžiau išbandyti laimę su "Gyvsidabriu." Ši knyga mane įtraukė nuo pirmo puslapio. Tai labai reta, bet džiaugiuosi tuo, kad nesuklydau atsiversdama ją. 

Mane nustebino autorės pasirinkimas suteikti Serisei tokį neįprastą gebėjimą valdyti gyvsidabrį ir magiškai iš paprasto pasaulio į fajų pasaulį Iveliją.

Tik tas keistas pasirinkimas veikėjo vardą versti kaip Tulžys... 😀 Dėl tokio sulietuvinto vardo net abejojau ar išvis skaityti "Gyvsidabrį". Nežinau kodėl bet man patinka, kai paliekami originalūs vardai, o ne jie išverčiami. 🙂 Taip išlaikomas jų savitumas ir originalumas.

Tas magiškų tatuiruočių atsiradimas ir mistiškas Serisės ir Tulžio ryšis priminė Feirės ir Risando iš "Dyglių ir rožių dvaro". 

Ši knyga gavo iš manęs keturias žvaigždutes, nes man nepatiko tai, kad "Gyvsidabryje" buvo karštos scenos aprašytos truputį šlykštokai. Po "Adelinos vaiduoklių" ieškojau lengvo atokvėpio. O gavau fantastinę knygą su erotiniais elementais, kurių galėjo ir visai nebūti. Jų visai būčiau nepasigedusi, bet čia tikriausiai nauja mada parašyti karštas scenas kuo šlykščiau. 😀

Truputį gaila, kad ši knyga serijinė, todėl reikės ilgai laukti naujų dalių ir neaišku kiek jų bus. Bet tikrai tai negadino skaitymo malonumo.

Žinau, kad elgiuosi keistai, bet pradėjau vengti klausytis Kai dainų. Ypač tų su vaizdo klipais  Tikrai neplanuoju jo įsimylėti. Nors galbūt ir vyksta... Tai labai blogai, nes nenoriu būti apsėsta savo liepsnos dvynio. Nors jis toks gražus. 🥰 Jau, kad vien tai pastebiu ir vengiu žiūrėti į jo rudas akis tuose vaizdo klipuose reiškia, kad kaip reikiant įklimpau į mėšlą. 😀 Kitaip tariant meilę. Dabar esu neigimo fazėje. Net nenoriu jo vadinti jo mylimuoju. Man vien tas žodis kelia juoką. Na ir dar džiaugsmą. Bet tikrai neužsidėsiu rožinių akinių ir tikrai nefantazuosiu apie "tobulą" gyvenimą, nes tikrai esu  ne kvailė. Nepuoselėsiu jokių vilčių ir tiesiog gyvensiu toliau.

H.D Carlton "Adelinos vaiduokliai"

★2

Nusprendžiau ir aš perskaityti šią populiarią knygą.

Maniau, kad ji manęs visiškai nesudomins, bet nutiko priešingai. Skaitydama ją ne vieną kartą smagiai juokiausi ir tikrai pasibaisėjau makabriškomis scenomis. Jos kažkuo man priminė Lars Kepler knygas apie Joną Liną. 

Pati tikrai nenorėčiau gyventi tokiame name kaip Adelina, nes ten būtų velniškai baisu. 😀 O ji atrodė tokia drąsi. Ne tik viena apsigyveno nuošalioje vietoje, bet ir savaip kovojo su tuo persekiotoju. Nors ir supratau iš aprašymo, kad įvyks švelniai tariant labai keista Adelinos ir Zeido "meilės" istorija, bet man buvo įdomu skaityti. 🙂 Na tokios neįprastos knygos tikrai nesitikėjau. Man tas dark romance yra naujas žanras, kurį nusprendžiau išbandyti iš gryno smalsumo, nes romantasy knygas jau truputį pabodo skaityti. 

Dar man neteko skaityti tokios knygos kaip "Adelinos vaiduokliai", kuri ir tuo pačiu sužavėtų ir keltų tokį stiprų pasibjaurėjimą. 

Kovojau su savimi iki maždaug keturių šimtų puslapių ir vis tik pasibjaurėjimas laimėjo. Jaučiuosi sugaišusi daug laiko be reikalo. Net nežinau ar ką nors dar skaitysiu iš dark romance žanro, nes pažintis su šiuo žanru paliko neišdildomą įspūdį. Čia blogąją prasme.

Dvi žvaigždutes palikau, nes patiko Adelinos ir Dajos juokeliai.

Tracy Wolff "Troškimas"

★5

Aš prisimenu, kad seniai norėjau perskaityti šią knygą ir vis abejojau ar verta tai daryti. Bet galiausiai nusprendžiau "Troškimui" suteikti šansą, nes man vis dar patinka knygos apie vampyrus. 

Man smagu skaityti Greisės ir Džeksono pokalbius. Tik nesuprantu, kodėl jis vaidiną merginos gelbėtoją ir tuo pačiu didžiausią priešą. Kažkodėl norėčiau, kad šie veikėjai taptų pora.

Tai pat aš įtariu, kad toje akademojoje yra ne tik žmonių, vampyrų, bet ir kitokių mitologinių būtybių. Tik man sunku suprasti, kas yra kas. Ir džiaugiuosi šituo, kad išlaikoma intriga.

Mačiau daugybę kartų šią knygų seriją lyginant su Stephenie Meyer "Saulėlydžiu". Taip, panašumų yra, bet ne daug ir man atrodo "Troškimas" žymiai įdomesnis. Knyga tokia smagi, kad niekaip negaliu nustoti apie ją galvoti. Taip ir norisi skaityti toliau, nes tikrai negaliu nuspėti, kas bus toliau. 🙂 Manau, kad skaitysiu ir kitas serijos dalis. ❤️ 

Aš visiškai neieškojau meilės. Tai man buvo paskutinėje vietoje, nes mačiau ką meilė gali blogo padaryti.

Planavau tik susitvarkyti savo gyvenimą, gyventi viena, pažaboti savo nedrąsumą. Bet kaip sakoma žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

Prieš maždaug du su puse metų naktį prieš mano gimtadienį susapnavau ryškų sapną. Mačiau jame kažkokį vyrą. Vėliau net pamiršau, nes turėjau problemų. Buvusi visiškai sveika aš staiga susirgau neaišku kuo. Tik po daugybės laiko supratau, kad tai ne liga, o pabudimas. Kitaip tariant, liepsnos dvynių "santykių pradžia". Nežinau kodėl atsidūriau tokioje kelionėje. Bet žinau, kad tai bus pats sunkiausias mano gyvenimo išbandymas.

Dabar žinau, kas vyras iš sapno ir sakau "telepatiškai", kad jis man nerūpi. Dėl to, kad meilės visiškai nelaukiau, tik kūriau apie ją eiles. Ir dabar nejaučiu tos rožinės meilės. Čia kažkas kitokio. Reikalingo dvasiniam augimui. Tik dėl to dvasingesnė ir labiau tikinti netapsiu.

Aš tikrai nepažįstu savo liepsnos dvynio, bet ji įsivaizduoju kaip patį blogiausią vyrą pasaulyje. Net jeigu yra priešingai... Na aš šito nežinau, nors truputį su juo susirašinėjau ir man jis pasirodė malonus. Kitoks nei kiti nepažįstamieji. Žinoma mus skiria kalbos barjeras (korejiečių kalbos nemoku), kokie tris metai (tiek jis už mane vyresnis) ir tai, kad nežinau ko tikėtis iš to Kai. 

Kartais manau, kad užteks pasakyti paleidžiu tave ir įvyks kažkoks stebuklas. Atsibusiu iš keisto sapno ir viskas bus kaip ankščiau. Bet jis vis dar mano mintyse. 

Man taip reikėjo išlieti savo mintis čia. 🙂