Manau, kad autorė padarė klaidą rašydama trilogiją, nes viskam užbaigti būtų pakakę ir dviejų knygų. Kam reikėjo tos trečiosios nelabai suprantu... Bet gana apie tai.
Pradėjus skaityti tikėjausi, kad "Bebaimė" mane nuvils ir bus vidutiniška, bet ji visai įdomi. Tik gaila, kad tokia ištempta. Manau ją buvo galima sutrumpinti ir knygos esmė būtų neprarasta.
Man patiko Pajedinos ir Kajaus meilės istorija. Kartais net širdį suspausdavo skaitant apie juos ir norėjosi verkti. Bet tuo pačiu buvo truputį buvo pikta, kad įsimylėjėliai neatskleidė tiesos Kitui. Galbūt tada nebūtų reikėję tokio gumos tempimo?
Iš pradžių net nesupratau kam reikalingi tie intarpai apie senojo karaliaus gyvenimą, bet vėliau paaiškėjo, kad jie vis tik buvo reikalingi. Net gi išdavė senas paslaptis. Pavyzdžiui paaiškėjo, kodėl vienas princas buvo dievinamas, o kitas sulaukė ypatingo karaliaus dėmesio ir bausmių.
Man Pajedinos žaidynės labai jau priminė valymą, kuris buvo pirmoje knygoje "Bejėgė". Toks jausmas, kad rašydama trilogiją autorė truputį išsisėmė ir suteikė senoms idėjoms naują gyvenimą. 🙂
Bet nepaisant ši knyga buvo įdomi, bet mano nuomone ji neverta penkių žvaigždučių. Galbūt net ir keturios per daug, bet tiek skyriau, nes "Bejėgės" serija buvo vienas įdomesnių šių metų skaitinių. 🙂
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą